Pasaulio futbolo čempionatui baigiantis, milijonai žmonių visoje planetoje kvėpuoja tuo pačiu ritmu. Vieni analizuoja komandų taktikas ir strategijas, kiti prognozuoja nugalėtojus, treti prisimena įspūdingiausius įvarčius ar labiausiai apkalbamus žaidėjus, kurie neišvengiamai taps futbolo istorijos dalimi. Bet ar kada nors tai rūpėjo menininkams? Ar futbolas galėjo būti paveikslo tema? Ar menas ir sportas apskritai turi ką nors bendro?
Tikrai taip, tačiau futbolas, šiuo metu populiariausia sporto šaka pasaulyje, į menininkų kūrinius įžengė ne taip ir seniai.
Florencijos Uffizi arba Paryžiaus Luvro muziejuose tikrai nerasime Renesanso meistrų drobių, vaizduojančių futbolininkus, Michelangelo nesukūrė marmurinės Dovydo skulptūros su kamuoliu, o Leonardo da Vinci nebandė nubraižyti futbolo stadiono schemos. Futbolas meno kūriniuose pasirodė tik 19 a. viduryje, nors tuo metu Anglijoje jis jau labai sparčiai populiarėjo. Tai nėra atsitiktinumas. Didžiąją žmonijos istorijos dalį menas pasakojo apie dievus, karalius, religijas ir mitus. Žmogaus kasdienybė nebuvo verta paveikslo.
Toks futbolas, koks žaidžiamas šiandien, gimė 19 a. viduryje, kai Anglijoje buvo suvienodintos taisyklės ir pradėjo kurtis pirmieji profesionalūs klubai. Vis dėlto jo kelias į meno istoriją buvo lėtas. Paradoksalu, tačiau futbolą menininkai atrado ne tada, kai jis tapo populiarus, o tada, kai ėmė keistis pats menas. 20 a. pradžioje dailininkus vis labiau domino miestas, minia, automobilių ir traukinių greitis. Visa tai tapo menininkų įkvėpimo šaltiniu. Būtent tada futbolas tapo ne tik sporto, bet ir kultūros reiškiniu.
