Kai mokykla ar ligoninė nuperka kilogramą lietuviškų morkų, tai nėra tik dar viena prekė viešojo pirkimo procese. Tai sprendimas, kam atiteks viešieji pinigai – Lietuvos ūkininkui ar užsienio tiekėjui. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas gali atrodyti nedidelis, tačiau būtent iš tokių sprendimų formuojasi mūsų regionų ekonomika.
Dažnai kalbame apie vietinį maistą kaip apie sveikesnį ar šviežesnį pasirinkimą. Tačiau jo vertė gerokai didesnė. Kiekvienas euras, išleistas vietos ūkininko produkcijai, dirba Lietuvos ekonomikai, padeda išlaikyti darbo vietas, stiprina šeimos ūkius, skatina investicijas ir prisideda prie gyvybingesnių regionų.
Būtent tuo grindžiama trumpųjų maisto tiekimo grandinių idėja. Jų esmė yra kuo trumpesnis kelias nuo ūkininko iki vartotojo. Tačiau tikrasis tikslas nėra vien sutrumpinti transportavimo atstumą. Tai siekis sukurti tokią sistemą, kurioje didesnė produkto vertė liktų tam, kuris jį užaugino, o viešieji pinigai kuo daugiau prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos stiprinimo.
Šiandien viešasis sektorius kasdien perka didžiulius kiekius maisto produktų. Žemės ūkio agentūros užsakymu yra atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 279 švietimo įstaigos iš visų 60 Lietuvos savivaldybių. Net 94 proc. apklaustų įstaigų teikia maitinimo paslaugas, o 81 proc. jas organizuoja pačios, todėl kalbant vien tik apie mokyklas ir darželius, tai jau formuoja didelę bei stabilią maisto produktų paklausą. O kur dar ligoninės, socialinės globos įstaigos, kariuomenė? Jeigu didesnė šių pirkimų dalis būtų nukreipta vietos ūkininkams ir gamintojams, atsirastų kur kas daugiau galimybių investuoti, plėsti ūkius ir kurti naujas darbo vietas.
