Kiekvieną dieną prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo priimame sprendimus, kurie atrodo paprasti: ką valgysime, kokį produktą pasirinksime, kiek už jį mokėsime. Tačiau už kiekvieno maisto produkto slypi daug sudėtingesnė sistema – žemė, ūkininkas, mokslas, perdirbimas, prekyba, valstybės sprendimai ir galiausiai mūsų pačių sveikata.
Maisto kelias prasideda gerokai anksčiau nei parduotuvės lentynoje. Jis prasideda dirvožemyje, nuo kurio priklauso augalo kokybė ir būsimo maisto vertė. Jis tęsiasi ūkyje, kuriame priimami sprendimai dėl gamybos būdų, pereina per perdirbimo ir prekybos grandines ir galiausiai pasiekia vartotoją. Tačiau kyla paprastas, bet labai svarbus klausimas: kas Lietuvoje atsakingas už visą šią sistemą?
Jeigu kalbame apie žemės ūkį – atsakymas atrodo aiškus: už jį atsakinga Žemės ūkio ministerija. Jeigu apie visuomenės sveikatą – sveikatos apsaugos sistema. Jeigu apie vartotojų švietimą – švietimo politika. Tačiau maistas nėra tik žemės ūkio, ekonomikos ar sveikatos klausimas. Jis yra visų šių sričių sankirta. Todėl šiandien Lietuvoje susiduriame su paradoksu: turime institucijas, atsakingas už atskiras maisto sistemos grandis, tačiau vis dar stokojame aiškaus atsakymo, kas atsakingas už visą sistemą.
