Septynmetis supyksta ir stumteli kitą vaiką. Rodos, kasdienė situacija: konfliktas dėl žaislo. Tačiau paklaustas, kas nutiko, vaikas tik gūžteli pečiais. Tokiose situacijose suaugusieji dažnai tikisi paaiškinimo, tačiau daliai vaikų tai – per sudėtinga užduotis, nes jie niekada to nebuvo mokyti (biologinėje) šeimoje, rašoma Mykolo Romerio universiteto pranešime žiniasklaidai.
Ne visi vaikai į savarankišką gyvenimą žengia turėdami vienodas starto sąlygas. Vieniems socialiniai įgūdžiai – gebėjimas kalbėtis, spręsti konfliktus, pasitikėti kitais – formuojasi natūraliai, kasdieniuose santykiuose. Kitiems jų tenka mokytis gerokai vėliau – jau patyrus nesaugumą, atstūmimą ar net smurtą.
Lietuvoje 1,3 proc. vaikų auga ne biologinėse šeimose, o nuolatinėje globoje. Į šią sistemą jie dažniausiai patenka jau turėdami pažeistą pasitikėjimą suaugusiaisiais. Dėl to net ir paprasti socialiniai įgūdžiai tampa nelengvu uždaviniu. Tokių vaikų impulsyvumas, uždarumas ar konfliktai iliustruoja ne jų „blogą elgesį“, o signalizuoja apie neišgirstus vaiko vidinius išgyvenimus, apie jo galimybių stoką išmokti kitokio būdo būti su kitais.
Būtent šių vaikų socialinius įgūdžius bei su jais bendraujančių socialinių darbuotojų patirtis analizavo* Mykolo Romerio universiteto profesorės dr. Vidos Gudžinskienės vadovaujama tarptautinė mokslininkų komanda (prof. dr. Rita Raudeliūnaitė, dr. Justinas Sadauskas, dr. Dovilė Lisauskienė ir dr. Mare Leino iš Talino universiteto). Nagrinėjant tyrimo rezultatus išryškėjo svarbus aspektas: vaikų elgesį labiau nei praeities patirtys keičia tai, kas vyksta „čia ir dabar“ – santykiai ir aplinka. Nuoseklus ryšys su suaugusiuoju, sukurtas saugumo pojūtis, sektinas suaugusiojo pavyzdys ir galimybė būti išgirstam gali iš esmės keisti vaikų socialinių įgūdžių raidą.
