Kol vieni tėvai bijo vienus išleisti vaikus į kiemą, verslininkė trijų vaikų mama Eskedar Maštavičienė pasakoja, kodėl sąmoningai skatino jų savarankiškumą nuo mažens – nuo kelionės tramvajumi svetimoje šalyje iki savarankiško kelio į mokyklą.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kai tavo vaikai buvo maži, ar tuomet galvojai, kad jų veiklos, žaidimai turi būti susiję su edukacija? – Aš pati neužaugau su žaislais, būtent dėl to mano vaikų vaikystė buvo kiek kitokia. Daug jų nelepinau, ypač materialiais dalykais, bet pirkau visokius įmanomus kamuolius – ir teniso, ir futbolo, ir rankinio. Ne veltui vienas iš jų tuoj bus futbolininkas. Vaikystė man visada buvo susijus su buvimu lauke, manau, kad tai pavyko ir su mano vaikais, jie visada galėjo eiti į lauką, galėjo žaisti, bendrauti su kitais. Prisimenu vieną gimtadienį, į jį susirinko 20 vaikų. Aš visada maniau, kad namai turi būti atviri vaikams ir jų draugams. Manau, kad, jei namai bus uždari, vaikai eis kur nors kitur, gal ir po tiltu. Iki šiol, jei manęs klausia, ar kažkas gali nakvoti, aš visada sakau – taip.
Nusprendžiau jį atriboti nuo telefono, nes dabar jų vaikystė vyksta būtent ten, telefone. Man liūdna dėl to, aš save už tai plaku. Tai yra blogis, tai skatina priklausomybę.
