„Aš kiekvieną dieną nuoširdžiai mąstau apie santykio kūrimą“, – sako dainininkas Vaidas Baumila ir prisipažįsta svajojantis įsimylėti. Nebe plaukti pasroviui, o kelti klausimus, suprasti, kaip jaučiasi, jis išmoko terapeuto kabinete. „Pradėjau suvokti, kad kažkas ne taip. Jaučiuosi vienišas, nors iš fasado taip neatrodo“, – atvirauja atlikėjas.
Visas pokalbis su V. Baumila apie terapijos pamokas, humorą, kartais tampantį gynybiniu mechanizmu, ir daugiau – laidos „Lipt stogais su Jurga“ įraše:
– Kokią paskutinę dovaną, asmeninę, nebūtinai daiktą, esi gavęs?
– Savo kasdienes dovanas atrandu žmonių, kurie puošia mano gyvenimą, apsuptyje, t. y. savo labai stiprioje ir gražioje draugų kompanijoje. Mano šeima taip pat yra mano draugai: tėtis, mama, brolis, jo šeima. Mama yra gal kiek stipresnė draugė, lai neįsižeidžia tėtis. Manau, su juo santykį tik dabar pradedame kurti. Emociškai buvome pakankamai toli vienas nuo kito.
Galbūt tai – mūsų abiejų emocinio intelekto nebuvimo kaltė. Iš jo tikriausiai perėmiau tokį būvį, kurį jis įgavo augdamas, gyvendamas ir turėjęs visokiausių patirčių okupuotoje Lietuvoje. Daug traumų yra palikta mūsų tėveliams, seneliams.
