„Buvimas kartu sunkioje akimirkoje yra pavyzdys kitoms sunkioms gyvenimo akimirkoms, kai negali nieko padaryti (...), tik būti kartu“, – sako Eugenijus Laurinaitis. Psichiatras, psichoterapeutas dalijasi patirtimis apie tėvų santykius gimus vaikui: kaip keičiasi pora jų gyvenime atsiradus dar vienam vaidmeniui, kuo svarbus tėčių įsitraukimas į vaikų gyvenimą ir su kokiomis emocinėmis patirtimis susiduria mamos.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Ar jaučiate skirtumą tarp porų, kuriose abu žmonės yra vienodai įsitraukę, ir tų, kuriose įsitraukęs tik vienas partneris, pavyzdžiui, mama? – Skirtumas tarp neįsitraukusio ir įsitraukusio tėvo ar mamos yra elementarus: vienas asmuo yra visiškai įsitraukęs, galvodamas apie vaiką, kas jam yra svarbiau, o kitas galvoja apie save. Pavyzdžiui, jei aš nežindysiu, tai kam man reikia mokytis apie žindymą.
Taip, iš dalies tai yra logiška, tačiau kai kalbame apie partnerystę tėvystėje, vienas iš pagrindinių dalykų yra nebūtinai viską mokėti atlikti, bet galėjimas suprasti, ką tam tikri veiksmai reiškia (...). Daug kas priklauso nuo partnerio vaikystės, kokius pavyzdžius jis matė. Pavyzdžiai leidžia laisviau jaustis naujose pareigose. – Ar sutiktumėte, kad vyrams visuomenė primeta lūkestį, jog tėvystėje jie turėtų būti kieti? – Tai yra šeimos įtaka. Vis vien mergaites ir berniukus auginame kitaip, tas kitoniškumo lygis priklauso nuo šeimos. Žiauri taisyklė, kad vyrai neverkia, yra vienas iš tų pavyzdžių – jie turi būti didesni, stipresni už žmoną, uždirbti daugiau, bent jau mūsų kultūroje.
