Ar šiandien dar mokame tiesiog būti – nekritikuodami savęs, nebandydami kiekvienos savo būsenos paversti produktyvia? Į šiuos klausimus pirmojoje autorinėje keramikos parodoje „Ir sėkla, ir sodininkas“ atsigręžia menininkė ir dailės terapeutė Monika Dombrauskytė. Paroda nuo birželio 6 d. įsikurs Vilniaus universiteto Botanikos sodo Vingio skyriaus šiltnamiuose.
Čia molis tampa ne tik kūrybos medžiaga, bet ir būdu mąstyti apie žmogaus vidinį pasaulį – jo trapumą, cikliškumą, augimo troškimą bei neišvengiamą poreikį kartais sustoti. M. Dombrauskytės kūryboje persipina gamtos motyvai ir žmogaus kūnas, sapniški pavidalai, intuicija bei dailės terapijos patirtys. Kūrėjai svarbiausia ne meno „supratimas“, bet santykis – su kūriniu, savimi ir tomis vidinėmis būsenomis, kurios ne visuomet yra patogios ar lengvai paaiškinamos.
– Kodėl parodai pasirinkote VU Botanikos sodo šiltnamius, o ne tradicinę galeriją?
– Tai buvo intuityvus sprendimas. Turiu sunkiai paaiškinamą ryšį su šiltnamiais – galiu valandų valandas sėdėti tarp pomidorų, man tai atrodo viena maloniausių vietų. Šiltnamis man ypatingas ir tuo, kad tai vienu metu ir uždara, ir atvira erdvė. Joje yra šilumos, drėgmės, vyksta augimas. Čia jaučiuosi saugi.
