Kad ir kokia poliarizuota bei susiskaldžiusi bebūtų Lietuva, dėl demografinės krizės masto niekas nedvejoja. Nuo 1990-ųjų Lietuvos gimstamumo rodikliai kryptingai sminga į dugną, populiacija sparčiai senėja, o reikšmingų sprendimų tarp partijų stovyklų stinga. Dešimtmečius tai buvo teisinta ekonominiu ir politiniu nestabilumu bei emigracija, tačiau šių dienų situacija atveria visiškai kitą problemų virtinę.
Užsienio imigracija, ekspertų vertinta kaip svarus sprendimas, prarado visuomenės pasitikėjimą nuo Angelos Merkel „atvirų durų“ politikos 2015 metais. Tuo tarpu pastarasis Prezidento siūlymas trumpinti nekvalifikuotų darbuotojų leidimus gyventi Lietuvoje iki dvejų metų tik iliustruoja tautos skeptišką požiūrį į liberalią imigracijos politiką.
Atmetus alternatyvas, mums telieka atsisukti atgal į veidrodį. Politikams lengva gimstamumą vertinti kaip fiskalinį klausimą, išsprendžiamą „Sodros“ rezervo eikvojimu išmokoms ar SADM finansuojamomis diskotekomis, tačiau tokios kūrybiškos iniciatyvos geriausiu atveju tik palengvina esamų tėvų kasdienybę, o ne skatina naujų šeimų kūrimą.
Problema kyla tada, kai demografinė situacija vertinama per kiekybinio redukcionizmo prizmę – matomi gimstamumo rodikliai, bet nebeįžvelgiamos juos kuriančių žmonių gyvenimo realybės. „Skanūs“ ir neginčijami partijų užmojai nepakeičia realybės, jog mūsų visuomenė vertybiškai persiorientavo.
