Mažiau nei prieš metus buvo pagrindo optimizmui. Komentuodamas Ingos Ruginienės atėjimą į didžiąją politiką tuomet viltingai parašiau, kad „akivaizdus disbalansas tarp ekonominės pažangos ir socialinių problemų“ pagaliau gali sulaukti rimtesnio politinio dėmesio. Atrodė svarbu, kad reikšmingą politinę galią įgijo žmogus, kurio profesinė biografija buvo susijusi su atstovavimu darbuotojų interesams ir socialinio teisingumo siekiu.
Taip pat skaitykite
Buvo pagrindo tikėtis, kad verslo organizacijų atstovų dėka viešojoje erdvėje dominuojanti ekonomikos konkurencingumo ir paramos verslui dienotvarkė bus išplėsta socialiniais prioritetais. Kad pagaliau bus rimčiau pažvelgta į viešųjų finansų būklę, mokesčių netolygumus, švietimo ir sveikatos apsaugos stichinį privatizavimąsi. Kad šalia kas ketvirtį prognozuojamo BVP augimo dėmesį patrauks ir socialinės raidos rodikliai, kurie išsamiau atskleidžia visuomenės pažangą ir pagal kuriuos Lietuva vis dar yra ES autsaiderė.
Deja, Seimo darbo sezonas naujajai vyriausybei prabėgo be sprendimų, kurie ženkliau pakeistų gyventojų pajamų pasiskirstymą ir sumažintų socialinę nelygybę. Lieka įspūdis, kad už aukščiausius valdžios žmones dirba jų viešieji ryšininkai, kad viešųjų ryšių tempas lenkia politinių sprendimų tempą. Nušviečiamas kone kiekvienas ministro ar premjerės žingsnis – susitikimai, apsilankymai, aptarimai ir kelių punktų pranešimai „Facebooke“, tačiau sunkiau įvardyti sprendimus, kurie reikšmingiau keistų žmonių gyvenimą.
