Pastarųjų dienų politinės permainos Lietuvoje kelia natūralų klausimą – kiek ilgai dar būsime naivūs ir nepripažinsime, kad Lietuvos socialdemokratų partija kaip valdančiųjų koalicijos lipdytoja ir prezidento butaforinės galios palaikytoja, patirdama nuolatinę lyderystės krizę, lėtai – tarsi sulėtinto filmo kadre – bet užtikrintai byra į šipulius? Geriausia ką dabar galime padaryti, tai paskelbti šiai partijai bankrotą ir perkrauti Lietuvos politiką iš naujo. Kuo ilgiau to nepadarysime, tuo daugiau žalos bus.
Vis tik, dabartinė politinių jėgų konjunktūra nėra palanki esminėms permainoms – Seimo dauguma ir prezidentas, atrodo, yra susirišę toksinės santuokos raištais ir nė viena pusė nėra suinteresuota Lietuvos politinės ekosistemos perkrovimu. Kas tuomet belieka, tai vėl kliautis padidintu pilietinės visuomenės budrumu. Iki naujų Seimo ir prezidento rinkimų gyvybiškai būtina po padidinamuoju stiklu stebėti valdančiųjų darbus, nes dabartiniai ženklai ir toliau kelia didelį egzistencinį nerimą.
Bijau, kad po kelių nesėkmingų bandymų perkrauti šalies Vyriausybę aš neturiu vilties, kad naujasis Lietuvos premjeras Mindaugas Sinkevičius signalizuoja nuoširdų Lietuvos valdančiųjų atsinaujinimą. Tai labiau panašu į kėdžių perstumdymą skęstančiame laive. Nuoširdžiai norisi įžvelgti baltą lapą šiame jėgų persiskirstyme, deja, matau tik fasadinių struktūrų lopymą ir siekį geriau užmaskuoti į dienos šviesą išvilktus neteisėtus ryšius ir korupcines schemas, šalies geriausių interesų neatitinkančią užsienio politiką ar jos vakuumą ir jau aiškiai iš to išplaukiančias pasekmes šalies konkurencingumui.
