Hipokritiškai skamba praėjusios savaitės antraštės apie atliekų krizę Vilniuje. Jos kuria įspūdį, kad miestą netikėtai užklupo stichinė nelaimė, – tarsi atliekų kalnai Gariūnuose būtų per naktį išdygę po neįprastai gausaus šiukšlių lietaus.
Tačiau ši krizė nenukrito iš dangaus. Ją sukūrė žmonės, o tiksliau jų politiniai sprendimai ir/arba tų sprendimų imitacija. Todėl reikėtų tiksliai įvardyti: Vilniuje vyksta ne atliekų, o valdymo krizė.
Gal tokia jau tapo mūsų politinė realybė, kad problemą pripažįstame tik tada, kai ji tampa fotogeniška. Kol trūkinėja sutartys, stringa pajėgumų atkūrimas ir neveikia atsarginiai planai, tai – nuobodi administracinė kronika. Tačiau kai atliekų kalnagūbris išauga tiek, kad primena naujai išdygusį pastatą, staiga atrandame krizę.
Atliekos šiuo požiūriu negailestingai iškalbingos: kai sistema neveikia, jos anksčiau ar vėliau išlenda iš po komunikacijos kilimo. Jeigu sistema neveikia, jos tiesiog kaupiasi.
Krizė prasidėjo ne šią savaitę
