Vis kalbama apie demografinę krizę ir gimstamumą, mano kartoje (artėjame prie keturiasdešimtmečio) daug bičiulių ir pažįstamų įprasmina savo gyvenimą be vaikų – kuria, vadovauja, keliauja, įsimyli ir kitaip puikiai leidžia laiką. Kai menininkų rezidencijoje Trakuose, užuot ant sofutės skaičiusi šią knygą, laksčiau paskui savo vietoje nenustygstantį keturmetį, pagalvojau, kad kartais visai suprantu tą nenorą apsisunkinti.
Sayaka Murata „Išnykstantis pasaulis“, iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026
Naujajame Sayakos Muratos romane siūlomas radikalus sprendimas – vaikus galima auginti tarsi skruzdėliukus ar bičių lervas koriuose. Eksperimentiniame mieste, į kurį atvyksta romano pagrindinė veikėja Amanė, sutarta, kad kūdikius (jų gali susilaukti tiek moterys, tiek vyrai) visuomenė paima iš biologinių tėvų ir augina atskirai. Jie tampa visų vaikais, todėl visi suaugusieji laikomi jų motinomis.
Savaitgaliais motinos vyksta į parką, kur glosto ir myluoja mielus, vienodai atrodančius, bevardžius vaikus. O tada grįžta namo ir toliau gyvena viengungių gyvenimus, nes seksas, kaip ir šeima, šioje visuomenėje laikomas nešvariu, gyvulišku užsiėmimu. Siūlomi greiti ir patikimi būdai atsikratyti geismo, taip pat išgalvoti įsimylėjimo pakaitalai – dažniausiai jais tampa animacinių filmų herojai.
