„Demografija – tai Lietuvos išlikimo klausimas.“ Ši Mindaugo Sinkevičiaus frazė yra viena iš tų, su kuriomis ginčytis būtų sunku. Mažėjantis gimstamumas, visuomenės senėjimas, emigracijos pasekmės ir vis didesnis spaudimas socialinės apsaugos sistemai jau seniai nėra vien statistikų ar ekonomistų rūpestis. Tai klausimas apie valstybės ateitį. Tačiau politikoje teisingai įvardyta problema dar nereiškia teisingai pasiūlyto sprendimo.
Pristatydamas iniciatyvą dėl nacionalinio partijų susitarimo demografijos klausimais, M. Sinkevičius pabrėžė, kad „galime mėtytis pavieniais pažadais, bet Lietuvai reikia aiškios, ilgalaikės ir mokslu pagrįstos strategijos“. Kita jo mintis – jog investicijos į vaikus ir šeimas yra investicijos į Lietuvos ateitį – taip pat sunkiai paneigiama. Būtent dėl to ši iniciatyva nusipelno ne emocingo pritarimo ar kategoriško atmetimo, o kritiškos analizės. Kuo problema svarbesnė, tuo aukštesni reikalavimai turi būti keliami siūlomiems sprendimams.
Viešojoje politikoje dažnai susidaro įspūdis, kad pakanka garsiai įvardyti problemą ir paskelbti apie naują iniciatyvą. Tačiau strategija nėra spaudos konferencija, politinis pareiškimas ar kelių partijų parašai po dokumentu. Strategija prasideda tada, kai valstybė aiškiai atsako į keturis esminius klausimus: kokį rezultatą ji siekia pasiekti, kokiomis priemonėmis tai darys, per kokį laiką tikisi pokyčio ir kaip bus vertinama sėkmė. Kol kas viešai pripažįstama, kad galutinio susitarimo projekto dar nėra. Kalbama apie daugiau nei šimtą įvairių ministerijų siūlomų priemonių, iš kurių ateityje bus atrinktos svarbiausios. Tai reiškia, kad šiandien diskutuojame daugiau apie būsimos strategijos idėją negu apie pačią strategiją.
