Ne vienus metus prasčiausius skurdo rizikos rodiklius Europos Sąjungoje (ES) turinti Lietuva šįmet atsidūrė statistiniame dugne ir viešai linksniuota, kaip skurdžiausia ES valstybė. Kita vertus, turbūt pirmą kartą per daugelį metų atsiveria reali galimybė šią situaciją keisti ne pavienėmis priemonėmis, o nuoseklia valstybės politika, numatant tam reikiamas priemones ir finansavimą.
Skurdo mažinimas – politinis pasirinkimas
Kai Europos Komisija gegužės pradžioje pristatė vieną svarbiausių šios kadencijos socialinės politikos dokumentų – ES Skurdo mažinimo strategiją, Lietuvoje viešojoje erdvėje virė visai kita diskusija. Ekonomistai, politikai ir verslo atstovai ginčijosi, ar tikrai esame skurdžiausia ES valstybė ir apie kokį skurdą byloja rodikliai.
Tačiau nei ginčai dėl rodiklių, nei Lietuvos ekonominės raidos pasiekimai, nekeičia fakto, kad skurdo riziką mūsų šalyje patiria 22,6 proc. arba daugiau nei 650 tūkst. žmonių. Europos statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis – tai blogiausias rodiklis visoje ES.
Ir tai tik bendras rodiklis. Kai imame šį statistinį pyragą pjaustyti paaiškėja, kad ištisos visuomenės grupės atsidūrė atskirtyje. Kalbame apie gimstamumo skatinimą, tačiau vieniši tėvai yra tarp skurdžiausiai ir labiausiai atskirtyje gyvenančių – net trečdalis patiria skurdo riziką. Senatvės pensininkai, kurių daugiau nei 4 iš 10 patiria skurdo riziką. Negalią turinčiųjų situacija dar prastesnė nei senolių – net 43,5 proc. patiria skurdo riziką, tai aukščiausias rodiklis per pastaruosius 20 metų Lietuvoje ir prasčiausias per pastarąjį dešimtmetį visoje ES. Ką bekalbėti apie bedarbius, kurių skurdo rizika siekia 62 proc., jie visuomenės akyse vienareikšmiškai nurašomi: „Patys kalti!“
