Kokia filosofija turėtų apmąstyti demografinę krizę? Egzistencinė (Paulius Gritėnas) ar socialinio teisingumo ir solidarumo filosofija (Aušra Maldeikienė)? O gal yra dar daugiau galimybių? Mąsčiau šitais klausimais daugiau nei dešimt metų (žr. knygą „Kam gimdyti?“), todėl ne tik pakomentuosiu įtampą tarp dviejų neseniai pasirodžiusių komentarų, bet ir pasidalinsiu dar keliomis filosofinio mąstymo apie demografiją linijomis.
Egzistencinė filosofija atsiremia į žmogaus laisvės sampratą. Kaip tik apie tai kalba Paulius Gritėnas, pabrėždamas egzistencinį, o ne ekonominį dviejų žmonių apsisprendimą gimdyti vaiką. Tai dviejų žmonių laisvė. Gerai. O kas toliau? Laisvė rūkyti žolę ir laisvė gimdyti vaiką – nelygiaverčiai ir net nelygiaprasmiai dalykai. Siūlymas vaikus sekti kameromis, jau nekalbant apie reklamoje degantį vaiką, buvo visiškas „laisvės“ partijos politinis bankrotas.
Tačiau klasikinėje egzistencinėje filosofijoje buvo pasiekta daug puikių įžvalgų. Svarbiausia šioje filosofijos kryptyje išauginta sąvoka – nerimas. Net ir demografai dabar dažnai pastebi: demografinė krizė veda į nerimą. Nerimą dėl ateities, darbo, karo, klimato ir t. t.
Kokia filosofinė šito teiginio prasmė? Nerimas nėra baimė. Baimė turi apibrėžtą objektą: bijome žiurkių, vorų, dronų. Nerimas tokio objekto neturi. Nors kartais mūsų nerimas labai konkretus (ar mano vaikas įstos į prestižinę mokyklą?), giliausia filosofine prasme nerimaujame dėl Nieko. Būtent. Matome ne esamybę (turiu šimtą arba tūkstantį eurų), o nesamybę (neturiu tūkstančio arba milijono eurų). Tiesiog apima tuštumos – niekio – jausmas, kad viskas galiausiai beprasmiška ir visada ko nors trūksta.
