Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė savo pastaba apie šokius, kuriuos galbūt reikėtų organizuoti siekiant Lietuvoje „padidinti gimstamumą“, dar kartą atvėrė fundamentalų tautos ugdymo klausimą, kuris jau buvo iškilęs svarstant gyvenimo įgūdžių programą.
Labiausiai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose cituojamas šių laikų autorius Michelis Foucault, filosofuodamas apie seksą, rašė, kad jame reikia išskirti tris elementus: geismą (désir), veiksmą (agir) ir malonumą (plaisir). Senojoje klasikinės Europos antropologijoje, kurios mes jau nebesuprantame, geismą reikėjo varžyti drausmingumu ir susivaldymu, veiksmas (tada vadinamas santuokos „suvartojimu“ – konsumacija) turėjo atnešti paveldėtojų ir įpėdinių, o malonumas buvo tai, kas pridėta.
Moderniojoje antropologijoje, kurią praėjusios kadencijos valdantieji atkakliai siekė įtvirtinti gyvenimo įgūdžių programoje, geismą reikia išlaisvinti kuo atidžiausiai tyrinėjant jo objektą, veiksmo pasekmių, t. y. vaikų, atidžiai saugotis, o svarbiausia – siekti, kad visame kame būtų malonumo.
Kai politikai prabilo apie šokius ir gegužines, pasigirdo senosios Europos antropologijos aidas. Kokia joje buvo šokių funkcija? Aprengti geismą kultūros ir civilizacijos rūbais. Prieš 120 metų Vaižgantas rašė apie lenkų poniutes, kurios stebėjosi lietuvių mužikais, kviečiančiais jas Kaune pašokti tokiais žodžiais: „Gal pasigrūskim?“ Tarpukario Lietuvos sostinėje šokiai buvo diskusijų centre kaip viena iš svarbiausių formų ieškant gyvenimo partnerio pocarinį mužikiškumą apvelkant inteligencija, nors kai kuriems jaunimo ugdytojams modernieji transatlantiniai šokiai atrodė kaip „laukinių“ šėliojimas, o ne kultūra. Kas dėl veiksmo: ir tautiniuose rateliuose, ir šėliojant šokiai mokė abi lytis rūpintis savo lytiškumo ir pagarbos kitai lyčiai išraiška.
