Draugai, šeima, kolegos, pilnas kalendorius ir nuolatiniai pokalbiai dar nereiškia, kad žmogus nesijaučia vienišas. Psichologai pastebi, jog šiandien vienišumas vis dažniau slepiasi ne tyloje, o triukšme – už aktyvaus socialinio gyvenimo, nuolatinio užimtumo ar net iš pažiūros nepriekaištingo gyvenimo. Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologė Viktorija Ivanauskaitė pranešime žiniasklaidai sako, kad didžiausia klaida – vienatvę ir vienišumą laikyti tuo pačiu reiškiniu.
Vienišumas – tai būsena, kai žmogus jaučiasi atstumtas, paliktas, kai buvimas vienam nėra jo pasirinkimas. Tai vidinis jausmas, kad iš tikrųjų nesu su kitu, kad nėra žmogaus, kuris mane pamatytų, išgirstų, suprastų ir atlieptų.
„Vienatvė gali būti kitokia. Ji gali būti sąmoningas pasirinkimas – laikas, kai atsitraukiame nuo išorinio triukšmo ne todėl, kad neturime kito pasirinkimo, o todėl, kad galbūt norime sugrįžti į save. Tokia vienatvė gali tapti vidine erdve, kurioje kažkas ima aiškėti, rimti, augti“, – pasakoja ji.
Iš išorės šios būsenos gali atrodyti panašiai – žmogus yra vienas, tačiau viduje jos išgyvenamos labai skirtingai. Vienatvėje galime būti vieni, bet vis tiek jausti sąsają su savo mintimis, kūnu, prisiminimais, gamta ir pasauliu.
