Vaikystėje laikas, regis, tekėjo lėčiau – šiandien dažnas stebisi, kaip greitai prabėga metai. Nors visi gyvename pagal tą patį laikrodį, laiko tėkmę kiekvienas patiriame skirtingai: vienomis dienomis minutės slenka lėtai, kitomis nepastebimai ištirpsta mėnesiai ar net ištisi metai. Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologė Viktorija Ivanauskaitė atsiųstoje publikacijoje sako, kad laiko pojūtį kuria ne kalendorius, o mūsų dėmesys, emocijos ir į atmintį įsirėžiančios patirtys.
Laiko pojūtis – tai vienas subjektyviausių psichikos procesų, priklausantis nuo to, kaip mūsų dėmesys, emocijos ir atmintis organizuoja patirtį.
Tai lengva atpažinti ir kasdienybėje: kai mums smagu, laikas tarsi praskrieja, o laukiant ar nuobodžiaujant minutės ima slinkti lėčiau. Kuo mažiau dėmesio skiriame pačios laiko tėkmės stebėjimui, tuo greičiau ji praeina. Būtent todėl daugelis žmonių su amžiumi vis dažniau pagauna save galvojančius, kad metai bėga vis greičiau.
Vaikystė – atradimų laikas
V. Ivanauskaitės teigimu, šis jausmas nėra iliuzija – jis atspindi natūralius psichinius ir kognityvinius pokyčius. Tyrimai rodo, kad su amžiumi mažėja naujų, intensyvių įspūdžių ir emocinių pikų skaičius, todėl atsiminimų struktūra tampa retesnė. Smegenys laiko neskaičiuoja, o jį įsimena – jei įvykių mažai, žvelgiant atgal jie atrodo tarsi susitraukę.
