Darbuotojas iš organizacijos dažnai pasitraukia tyliai, likus keliems mėnesiams iki tos akimirkos, kai ant vadovo stalo tėškiamas oficialus pareiškimas. Monitoriuje vis dar mirksi jo atsakymai, kalendoriuje šviečia suplanuoti susitikimai, o rankoje šyla rytinė kava. Iš šalies tai atrodo kaip nepriekaištingai veikianti, gerai sutepta verslo mechanika.
Tačiau įsiklausykite į šį vaizdą atidžiau. Susirinkimuose ima spengti tyla. Išgaruoja nepatogūs klausimai, nebegirdėti drąsių idėjų ar kibirkščiuojančių profesinių ginčų. Žmogus fiziškai tebesėdi priešais ekraną, bet jo vidinis variklis jau išjungtas. Vadovai šį nematomą blėsimo procesą dažniausiai užfiksuoja tik tada, kai talentas prarandamas galutinai.
Naujausias „Gallup State of the Global Workplace 2026“ tyrimas Lietuvai piešia netikėtai ryškų paveikslą. Į darbą įsitraukę jaučiasi 23 proc. šalies darbuotojų – tai lenkia tiek Estiją (22 proc.), tiek Latviją (20 proc.), o vangų Europos vidurkių lygį (12 proc.) viršija beveik dvigubai.
Tuo pat metu stiprų stresą praėjusią dieną nurodė jautę 23 proc. Lietuvos darbuotojų. Palyginimui, Estijoje šis svoris siekia 33 proc., Latvijoje – 37 proc., o visoje Europoje kasdienį spaudimą jaučia net 39 proc. žmonių. Šie skaičiai signalizuoja apie geriausią emocinį balansą Baltijos regione.
