Termometro stulpeliui kylant į aukštyn, miestų biurai pastebimai tuštėja. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad darbuotojai išėjo atostogų – dalis jų tiesiog persikelia į vadinamuosius „vasaros biurus“. Nešiojamasis kompiuteris sodybos terasoje, vaizdo skambučiai girdint jūros ošimui ar darbas lauko kavinėje tampa nauja vis įprastesne šiltojo sezono praktika.
Nors darbuotojams toks lankstumas atrodo kaip puikus būdas suderinti darbą ir vasaros malonumus, darbdaviams tai kelia praktinių ir teisinių klausimų. Ar darbuotojas, turintis teisę dirbti nuotoliniu būdu, gali pasirinkti iš kur dirbs? Kada darbdavys gali tam paprieštarauti? Ir kas atsako, jei darbas iš sodybos ar pajūrio tampa nebeįmanomas dėl prasto ryšio ar netinkamų darbo sąlygų?
Nuotolinis darbas nereiškia visiškos darbuotojo laisvės bet kada ir bet kur pasirinkti darbo vietą. Darbuotojas ir darbdavys turi aiškiai susitarti, kur ir kokiomis sąlygomis darbas bus atliekamas. Priešingu atveju vasaros lankstumas gali virsti darbo tvarkos pažeidimu.
Laisvė rinktis darbo vietą – tik suderinus su vadovu
Viena dažniausių klaidų – manyti, kad leidimas dirbti nuotoliniu būdu automatiškai suteikia teisę dirbti iš bet kurios darbuotojui patogios vietos. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato, kad nuotolinis darbas atliekamas darbuotojui priimtinoje, tačiau su darbdaviu suderintoje kitoje negu darbovietė vietoje. Tai reiškia, kad darbo vieta už biuro ribų neturėtų būti spontaniškas darbuotojo sprendimas.
