Lietuvoje jau daugelį metų gyvename paradokse. Vienoje pusėje – Klaipėdos dydžio miestas Užimtumo tarnyboje registruotų darbo ieškančių žmonių. Kitoje – verslas, savivaldybės ir viešasis sektorius, kurie nuolat kartoja tą patį: darbuotojų trūksta.
Regionuose ši problema tapo kone kasdienybe. Statybų įmonės ieško darbininkų, gamyklos – operatorių, transporto bendrovės – vairuotojų, gydymo įstaigos – slaugytojų ir gydytojų, o viešojo maitinimo sektorius – virėjų bei padavėjų. Tuo metu Užimtumo tarnybos klientų skaičius išlieka didelis.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu vieni ieško darbo, o kiti – darbuotojų, kodėl jie nesusitinka? Atsakymas slypi ne tik darbo rinkoje. Jis slypi pačioje užimtumo politikoje.
Milžiniška sistema – bet ar ji dirba žmogui?
Užimtumo tarnyba yra viena didžiausių valstybės institucijų socialinės politikos srityje. Per metus ji valstybės biudžetui kainuoja apie 70 mln. eurų. Joje dirba apie pusantro tūkstančio darbuotojų, veikia dešimtys klientų aptarnavimo skyrių visoje Lietuvoje. Kasmet administruojamos apie 0,5 mlrd. eurų vertės lėšos nedarbo socialinio draudimo išmokoms, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms, mokymams, subsidijoms, įdarbinimo programoms ir Europos Sąjungos projektams.
