Atėjus rudeniui darbo rinka, kaip ir kasmet, suaktyvėja. Tačiau kartu su rudens sezonu grįžta ir gerai pažįstamas darbo rinkos paradoksas: darbdaviai sako, kad neranda tinkamų darbuotojų, o kandidatai – kad rinkoje trūksta patrauklių darbo pasiūlymų.
Šioje situacijoje verta pažvelgti ne tik į tai, kiek žmonių ieškome, bet ir į tai, pagal kokius kriterijus jų ieškome. Viena priežasčių, kodėl kandidatų ratas kartais susiaurėja pernelyg greitai, yra labai konkretūs ankstesnės patirties reikalavimai: „būtina penkerių metų patirtis“, „būtina patirtis konkrečiame sektoriuje“, „būtina mokėti konkretų įrankį“.
Tokie kriterijai nėra savaime klaidingi. Tačiau šiandien jie ne visada padeda prognozuoti, kuris žmogus bus geriausias darbuotojas ne tik pirmą, bet ir penkiasdešimtą darbo savaitę. Priežastis paprasta – pats darbo kontekstas nuolat keičiasi.
Dirbtinis intelektas keičia ne tik naudojamus darbo įrankius, bet ir pačias užduotis bei jų atlikimo būdus. Maža to, organizacijoms tenka nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir geopolitinių aplinkybių, klientų lūkesčių, darbo organizavimo būdų, o kartu ir pačių darbuotojų lūkesčių darbui bei karjerai.
Todėl vis svarbiau tampa ne tik tai, ką žmogus jau moka, bet ir kaip jis reaguoja į pokytį – ar geba greitai mokytis, perimti naujus darbo būdus, persikvalifikuoti ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių.
