Kai kurie miesteliai, nors ir įsikūrę gražiose vietose, kadaise klestėjo ir iki šiol yra patrauklūs, metai iš metų netenka gyventojų. Vienas iš jų – Kavarskas. Miestelio vieta gana patogi: visai šalia yra Anykščiai ir Ukmergė, miestelio pakraščiu teka Šventoji, per vidurį – mažas Pienios upelis, yra tvenkinys, aplinkui driekiasi gražūs miškai, kalvos.
Dažniausiai, važiuodamas pro šalį, vis užsuku į Kavarską, nors jame beveik niekas nesikeičia jau daug metų. Paprastai pavalgau koldūnų ir apsuku ratuką aplink miestelio centrą. Koldūninėje likusi patalpa, kuri nepasikeitė per 34 koldūninės veiklos metus – šioje patalpoje pavyks pavalgyti tik tada, kai naujoji salė rezervuota kokiai nors šventei ar šermenims. Koldūnai Kavarske irgi nesikeičia, jie tokie pat skanūs kaip ir prieš 34 metus.
Viena iš dviejų Kavarsko seniūnaitijų vadinasi Kavarsko Paryžius, kita – Centras. Panašu, kad kadaise būta ambicijos sukurti savąjį Paryžių – gražesnį, gyvesnį už miestelio centrą. Dabar telikęs pavadinimas – lyg švelni ironija apie tai, kas galėjo būti. Įvažiuojant į miestelį iš Ukmergės pusės stovi aukščiausias ir pirmas Lietuvoje gelžbetoninis kryžius – beveik 21 metro aukščio. Jį 1936 metais pastatė mecenatas Pranciškus Kalibatas, gimęs netoli Kavarsko, mokęsis Maskvoje, o vėliau išvykęs į JAV, kur turėjo farmacijos verslą.
