Kai kurios meilės prasideda netikėtai. Be paaiškinimo. Be sąmoningo sprendimo. Jos ateina anksti – dar vaikystėje – ir, jei pasiseka, niekada neišeina.
Gimiau 1984 metais, dar okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo laikas, kai nepriklausomybė atrodė ir tolima, ir pavojinga svajonė. Tačiau augau namuose, kuriuose Sovietų Sąjunga niekada nebuvo priimta kaip tikrovė. Mano tėvams egzistavo tik Lietuva. Tik mūsų kalba, mūsų istorija, mūsų teisė būti laisviems. Jie gyveno ta laisvės nuojauta taip natūraliai, taip kasdieniškai, kad net vaikas galėjo ją jausti. Ne per lozungus, ne per dideles kalbas, o per tylų, aiškų žinojimą: mes nesame jų. Mes esame savo.
Nors Lietuva dažnai vadinama krepšinio šalimi, mano tėčiui ir man viskas prasidėdavo ir baigdavosi futbolu. Tai buvo mūsų šventa teritorija. Turėjome abonementus į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, sekėme viską, ką tik buvo įmanoma sekti anuometinėje uždaroje, cenzūros suvaržytoje erdvėje. Futbolas mums buvo ne tik žaidimas. Jis buvo langas į kitokį pasaulį – laisvesnį, platesnį, tikresnį. Per futbolą galėjai bent akimirkai pamatyti, kad pasaulis neegzistuoja tik už sovietinės tvoros.
1988 metų vasarą man buvo ketveri su puse. Žinoma, negaliu sakyti, kad suvokiau visas ano laiko politines prasmes, bet kai kurie vaizdiniai, kai kurie garsai ir jausmai manyje liko tokie ryškūs, tarsi būtų nutikę vakar. Tas birželis buvo ypatingas mano tėčiui. O kartu – ir man. Daugeliui olandų tame čempionate svarbiausios, ko gero, buvo pusfinalio rungtynės prieš Vakarų Vokietiją. Bet mūsų šeimos istorijoje viskas vedė į finalą. Todėl, kad ten laukė sovietai – agresorius, nuo kurio stengėmės taip stipriai pabėgti.
