Žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, 1941 m. per labai trumpą laikotarpį, kurį netgi būtų galima pavadinti „ilguoju birželio mėnesiu“, tuometinėje sovietų, o vėliau ir nacių okupuotoje Lietuvoje įvyko daugybė dramatiškų ir reikšmingų istorinių įvykių. Vienam jų – Birželio sukilimui, minint 85-ąsias metines, būtent ir bus skirtas šis tekstas.
Visgi, susidaro įspūdis, kad šis sukilimas kaip istorinis šalies įvykis yra nepelnytai primirštas, tad šio straipsnio vienas tikslų yra priminti Birželio sukilimą smalsesniam, savo šalies istorija besidominčiam skaitytojui ir leisti iš naujo permąstyti tam tikrus su šiuo sukilimu susijusius klausimus: įvairiapusiškai pažvelgti į šį istorinį įvykį, prisiminti žmones, kurie aktyviai veikė sukilime ir, galiausiai, pasvarstyti, kokia buvo Birželio sukilimo reikšmė bei kodėl šių įvykių atmintis išlieka aktuali šiandien.
Visų pirma, reikėtų pradėti nuo konteksto, kuris sudarė tam tikras sukilimo prielaidas. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, iš pagrindų sunaikino jos politinę sistemą, likvidavo kariuomenę, uždraudė įvairių organizacijų veiklą ir pradėjo sistemingą visuomenės sovietizaciją. Vos per metus įsibėgėjusią sovietinę okupaciją buvo nacionalizuotas pramonės ir prekybos sektorius, konfiskuotas turtas, uždarytos nepriklausomos organizacijos, prasidėjo politiniai areštai. Ypač smarkiai nukentėjo karininkija, valstybės tarnautojai, šauliai, policininkai, ūkininkai, inteligentija.
