Šalyje paskelbtas oro pavojus mokyklose truko neilgai, bet jo užteko pamatyti sisteminei prarajai. Vienur viskas vyko ramiai ir saugiai, kitur kilo sumaištis: mokiniai buvo vedami į lauką ar sporto sales su milžiniškais langais, o tėvai raginti skubiai pasiimti vaikus. Tas pats signalas. Visiškai skirtinga reakcija.
Ši situacija apnuogino tai, apie ką švietime kalbame per mažai: mokyklos kokybė priklauso ne tik nuo programų ar mokytojų pastangų. Ji priklauso nuo vadybos. O vadybos lygis Lietuvos mokyklose šiandien yra kaip loterija.
Lietuvoje turime puikių vadovų. Tokių, kurie geba suburti stiprias komandas, kuria pasitikėjimu grįstą kultūrą, nebijo sudėtingų sprendimų ir aiškiai žino, kokią mokyklą nori matyti. Tokio vadovo įtaka jaučiama iš karto: mokytojai nebijo siūlyti idėjų, žmonės nevaikšto įsitempę, o konfliktai sprendžiami ne ieškant kaltų, bet ieškant išeičių. Tačiau kitoje pusėje – mokyklos, skendinčios chaose, kur žmonės dirba ne kūrybiškai, o atsargiai: kad tik „neprisidarytų problemų“.
Net stipriausi mokytojai ilgainiui pavargsta dirbti aplinkoje, kurioje nėra aiškumo, pasitikėjimo ir krypties. Vienas geras mokytojas gali labai daug nuveikti savo klasėje. Bet jis vienas neištemps organizacijos, kurioje neveikia pati vadyba.
