Geriausias būdas nieko neveikti – leisti sau be jokio plano klaidžioti gatvėmis, kiekviename žingsnyje atrasti architektūrines formas ir būti atviram bet kam, ką diktuoja neplanuotas maršrutas. Kai kalba pasisuka apie faktūras ir linijas, reikia pripažinti, kad Kaune tikrai turime kuo pasigėrėti. Nuo brutalistinių pastatų, kurie vienu metu ir glosto, ir truputį gąsdina, iki prabangių ir elegantiškų statinių.
Įdomu apie miesto formas kalbėtis su architektu, kurio lentynoje – daug reikšmingų darbų ir drąsių sprendimų, pelniusių nacionalinių ir tarptautinių įvertinimų. Tai Gintautas Natkevičius, architektūros studijos „G. Natkevičius ir partneriai“ įkūrėjas ir vadovas, nuolat su komanda dirbantis prie naujų projektų. Leidomės į pokalbį, supažindinusį su dviem labai ryškiomis miesto faktūromis – betonu ir surūdijusiu metalu.
Su pašnekovu kalbėjosi Monika Balčiauskaitė.
– Gintautai, visai neseniai tapote Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu – už nuoseklų indėlį į Lietuvos architektūrą ir šiandienos architektūrinį mąstymą. Ką jums reiškia toks įvertinimas?
– Visiems menininkams, neišskiriant architektų, malonu gauti apdovanojimus – viską darome dėl kitų, tad grįžtamasis ryšys yra svarbus. Geras jausmas, kai įvertinimas teigiamas, tačiau ne ką mažiau svarbu žinoti nuomones ir tada, kai kažkas nepasiseka. Tikroji architektūros kritika – ne neigiami vertinimai, o argumentuotos mintys – neatsiejama darbinio proceso dalis. Visgi didžiausi kritikai esame patys sau – juk ne visuomet viskas pasiseka, būna, kad ko nors neįvertini, o galbūt klientui pritrūksta ryžto, pinigų ar elementaraus atsparumo prieš visuomenę. Yra pastatų, pro kuriuos praeiname nusukę žvilgsnį, visiems visko pasitaiko.
