Daugumai mūsų atostogos, ypač jei galime sau leisti išvažiuoti už Lietuvos ribų, yra galimybė susikurti ne tik poilsį, bet ir – kad ir labai trapią – prabangos iliuziją.
|00:00
Būtent žinojimas, kad toks gyvenimo būdas – kai galime sau leisti gurkšnoti putojantį vyną laukdami lėktuvo, kai kažkas pasirūpina transportu iki viešbučio, kai kambaryje laukia purūs rankšluosčiai ir chalatai, o už lango – išgrėbtas paplūdimys – turi pabaigą, ir padaro atostogas ypatingas.
Mes gauname prisiliesti prie prabangos iliuzijos, prie gyvenimo, kuris, atostogoms praėjus, mums „ne pagal kišenę“; kitaip tariant, peržengti socioekonominės klasės ribas.
Tačiau su tuo peržengimu tarsi nejučia perimame ir tam tikrą klasinį nematymą. Mes nustojame matyti mus aptarnaujančius žmones kaip tokius pačius žmones, kaip ir mes. Matome paklotas lovas, bet ne tas, kurios jas kloja; preciziškai suformuotus gėlynus, bet ne tuos, kurie juos ravi; maistu nukrautus stalus, bet ne tuos, kurie kėlėsi ketvirtą valandą ryto, kad mes, atėję pusryčių, galėtume negalvoti apie tai, kas gamins ar kas plaus indus. Visos paslaugų industrijos užduotis – paslėpti šį darbą nuo mūsų, sukurti lengvumo iliuziją ir suniveliuoti tuos, kurie tą darbą nemačiomis nudirba, iki uniformuotų sistemos sraigtelių.
