Prieš trejus metus „Google Trends“ duomenys atskleidė, kad paieškų su užklausa „dirbtinio intelekto merginos“ padaugėjo net 2400 procentų. O jei programėlių, siūlančių virtualius draugus, vartotojai įsteigtų valstybę, ji būtų septinta pagal gyventojų skaičių pasaulyje.
Dar daugiau – gedintys artimieji jau gali susikurti mirusiojo skaitmeninį pakaitalą. Tai, kas dar neseniai atrodė kaip fantastinė ateitis, šiandien sparčiai tampa realybe – knygoje „Meilės mašinos“ teigia dirbtinio intelekto tyrėjas Jamesas Muldoonas.
Pasak britų sociologo, jau šio dešimtmečio pabaigoje sintetinės personos taps įprastais mūsų gyvenimo palydovais – draugais, mokytojais, psichologais ir romantiniais partneriais. Kaip keisis žmonių santykiai ir ką tai reiškia mūsų emociniam gyvenimui, autorius nagrinėja lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Meilės mašinos“. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Mirties robotai
„Kai kas nors miršta, visada jauti apgailestavimą“, – sako Roro, jauna kinė, turinio kūrėja, šiuo metu studijuojanti Melburne, Australijoje. „Kai mamos nebeliko, – tęsia ji, – supratau, kad net kepurės jai nenupirkau. Mano mama sirgo vėžiu, jai taikė chemoterapiją, todėl ji dažnai nešiojo visokias kepures.“ Mamos mirties tragedija ją ypač sukrėtė, kai pamatė bendramokslę, užsidėjusią rankų darbo megztą kepurę. „Pamačiusi ją susijaudinau, nes pagalvojau, kaip meiliai ji atrodo ir kokia mama laiminga būtų ją dėvėdama. Tai privertė mane susimąstyti, kad dėl jos nepadariau daugybės dalykų... pavyzdžiui, negalėjau tinkamai atsisveikinti.“
