Judita Vaičiūnaitė – viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavusi ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojusi miesto skersgatviais ir stebėjusi bažnyčių bokštus, gėrusi kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. J. Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus J. Vaičiūnaitei, Lietuvos literatūroje įvyko lūžis, teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis ir Jonas Juškaitis.
Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie Šv. Kotrynos bažnyčios. „Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai. Ji šitoje dvasioje užauginta“, – prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė. Iki pat J. Vaičiūnaitės ankstyvos mirties mama ir dukra gyveno kartu. Apie tai, kokia poetė buvo privačioje aplinkoje, su artimiausiais žmonėmis, U. Vaičiūnaitė pasakoja LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“.
|00:00
– J. Vaičiūnaitės tėtis buvo gydytojas psichiatras, vienas dėdė buvo rašytojas, poetas, dramaturgas, kitas – kunigas. Kiek šeima nulėmė jos domėjimąsi būtent tais giliaisiais istorijos, kultūros dalykais?
