Pirmą kartą debiutinė Birutės Pūkelevičiūtės knyga pasirodė išeivijoje, Toronte, 1952 metais. Drąsi, net, sakyčiau, bekompromisė (pačia geriausia prasme), novatoriška, gaivališka poezija sulaukė gausios kritikos.
Birutė Pūkelevičiūtė, Metūgės. Baziliskas, 2026 m. Palydimasis žodis Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Maketavo Sigutė Chlebinskaitė. Knygoje panaudoti dail. Taidos Balčiūnaitės estampų fragmentai.
Manyčiau, kad knygoms, kurios pralenkia laiką, taip, deja, nutikdavo ir vis dar nutinka – galima prisiminti A. Škėmos „Baltos drobulės“ atvejį. Birutė Pūkelevičiūtė, paliesta karčių vertintojų žodžių, kurį laiką rinkosi rašyti ir spausdinti prozą (minėtinas 1956 metais Čikagoje išleistas autobiografinis romanas „Aštuoni lapai“). Antroji autorės poezijos knyga „Atradimo ruduo“ pasirodė tik 1990 metais ir išsiskiria patriotiškumo, rezistencijos, egzilio motyvais.
Šiandien pasirinkau rašyti apie „Metūges“, nes manau, kad ši rinktinė verta daug didesnio dėmesio ir pamatymo. Nežinau, ar tikslinga oponuoti veik prieš aštuoniasdešimt metų profesionalų išsakytai kritikai – galima atsidūsėti, kad tokie buvo laikai ir literatūriniai įpročiai ar papročiai. Vis tik rašydama apie pirmąją B. Pūkelevičiūtės knygą jaučiuosi atiduodanti simbolišką skolą – ne tiek autorei, kuri šio teksto jau tikrai neperskaitys, kiek literatūros laukui, pačiai poezijai.
