Šiandien mokiniai vėl susirinko į Lietuvos mokyklas – kaip paukšteliai į narvelius. Viskas suruošta, suorganizuota ir suplanuota. Jiems ir jų tėvams tai yra didelis privalumas. Bet mokiniams tai ir didelė problema – visa tai sukūrė ne jie patys ir tai sukurta tik maždaug įsivaizduojant, ko tiems mokiniams reikia dabar ir ko jiems reikės rytoj.
|00:00
Pagal tai ir matuojami jų gebėjimai įvykdyti švietimo sistemos keliamus reikalavimus, šie gebėjimai išreiškiami skaičiais, per metus padalinamais į dienynus. Jau pats žodis „dienynas“ kažkiek dvelkia G. Orwellu, nes mokykla mokinio dieną imasi vertinti pagal tai, kaip jis tądien sugebėjo atsiskaityti už vieno ar kito dalyko srities žinojimą. Atėjus vasarai labiausiai džiaugiamasi šimtukininkais, nors tyrimai rodo, kad tarp aukščiausių balų mokykloje ir vėlesnės profesinės bei asmeninės sėkmės, juo labiau laimės gyvenime, nėra jokio ryšio. Tie šimtukai praranda prasmę išėjus iš sistemos, kurioje jie dalinami.
Pagalvokite, ką dažniausiai prisimenate iš mokyklos laikų? Kaip užbaigiamas sakinys, susitikus su klasiokais, „O tu atsimeni, kai...“? Dažniausiai tai būna įvairūs juokingi nutikimai su mokytojais, apgaulėmis, nestandartinėmis situacijomis, šventimais, visu tuo, kas vykdavo ne pamokų metu, bet per pertraukas, klasės išvykas ir t. t. Argi ne keista, kad pirmiausia prisimenamos situacijos, kai sistema nesuveikė, kai iš jos buvo galima pasijuokti, pažvelgti į ją ironiškai?
