Lietuvoje keičiasi demografinė padėtis. Mūsų šalyje gyvena ir dirba vis daugiau žmonių, atvykusių iš Ukrainos, Baltarusijos, kitų Europos ir pasaulio valstybių. Tai nėra savaime nei grėsmė, nei problema. Atvira, ekonomiškai auganti Europos valstybė neišvengiamai tampa namais įvairių tautybių žmonėms. Tačiau kartu atsiranda klausimas, kurio nebegalime atidėlioti: kokia kalba yra bendroji mūsų valstybės viešojo gyvenimo kalba?
Atrodytų, atsakymas akivaizdus. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Vis dėlto stebint skirtingų valstybės ir savivaldos institucijų sprendimus susidaro įspūdis, kad pati valstybė dar nėra iki galo apsisprendusi, ką ši nuostata reiškia kasdieniame gyvenime.
Vienos institucijos aiškiai stiprina lietuvių kalbos vartojimą ir užsieniečių integraciją per valstybinę kalbą. Kitos toliau kuria galimybę Lietuvoje ilgą laiką gyventi apsieinant be lietuvių kalbos. Tai nėra sisteminė kalbos politika. Tai yra jos nebuvimas.
Valstybinė įstaiga turi kalbėti valstybės kalba
Pirmiausia turime atskirti du dalykus: pagalbą žmogui ir valstybės kalbos statusą. Žinoma, ką tik į Lietuvą atvykęs ukrainietis, baltarusis ar bet kurios kitos šalies pilietis lietuviškai greičiausiai nemokės. Normalu, kad pereinamuoju laikotarpiu valstybė jam suteikia informaciją suprantama kalba, padeda užpildyti dokumentus, paaiškina jo teises ir pareigas. Ypač tai suprantama kalbant apie nuo karo pabėgusius ukrainiečius. Tačiau laikina pagalba negali nepastebimai tapti nuolatine kalbos politika.
