Karas Ukrainoje pagaliau leido suprasti, kad mūsų mokyklose antrosios užsienio kalbos mokymo padėtis ilgą laiką buvo nenormali. Atsibudome, džiaugiamės didėjančiais moksleivių, besimokančių ispanų, vokiečių, prancūzų kalbų, skaičiais mūsų mokykloje, deja, skaičiai parodo toli gražu ne viską. Taigi kodėl daugiakalbystės idėja mūsų mokykloje kol kas yra miražas?..
Pastaruoju metu džiaugiamasi, kad mažėja rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą besimokančiųjų skaičius. Ir, žinoma, tuo negaliu nepasidžiaugti ir aš. Iki šiol man yra sunkiai suvokiamas naratyvas, kad turime mokytis ir priešo kalbos. Leiskite paklausti, ką tie taip teigiantys žada su tuo priešu daryti. Putinui žengus per sieną, eiti su juo kalbėtis, prašyti to priešo pasigailėti? Neapleidžia nuojauta, kad šie naratyvai sklinda taip pat ne be kaimynų iš rytų pagalbos. Dar sunkiau suprasti teigiančiuosius, kad vaikai nuvykę į Vilnių be rusų kalbos neva neišsivers!
Antai Vilnius visai atsisakė rusų kalbos, besimokančiųjų ispanų kalbos daugėja eksponentiniu būdu, nors man, kaip vokiečių kalbos mokytojui, norėtųsi, kad daugiau rinktųsi Lietuvai dabartinėje geopolitinėje situacijoje, o ir artimiausioje ateityje daug labiau reikalingą vokiečių kalbą.
