Niekas nesiginčija, kad darbuotojas turi teisę žinoti, kaip nustatomas jo atlyginimas, o už vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas atlygis. Skaidresnė darbo rinka yra geras ir reikalingas tikslas. Tačiau siekdami šio tikslo turime nepamiršti dar vieno principo: valstybė neturėtų spręsti kiekvienos problemos sukurdama naują biurokratinę sistemą. Būtent šioje vietoje kyla klausimų dėl į Lietuvos teisę perkeliamos Europos Sąjungos Skaidraus atlygio direktyvos.
Seimas priėmė Darbo kodekso pakeitimus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami nauji darbo užmokesčio skaidrumo reikalavimai. Dalis jų pradėjo galioti 2026 m. birželio 7 d. Darbdaviams atsirado naujų pareigų: kandidatus informuoti apie darbo užmokestį ar jo intervalą, užtikrinti aiškesnius ir objektyvesnius atlygio nustatymo kriterijus, darbuotojams suteikti daugiau informacijos apie jų atlyginimą ir jo nustatymo principus.
Tačiau dar įdomesnė yra kita šios istorijos dalis. Seimas pats nusprendė dalies naujų reikalavimų įsigaliojimą nukelti į 2027 m. sausio 1 d. Pagal priimtą reguliavimą iki 2026 m. pabaigos darbdaviai turi patvirtinti arba peržiūrėti savo darbo apmokėjimo sistemas, o nuo 2027 m. pradžios įsijungia platesnis duomenų teikimo ir atlygio rodiklių apskaičiavimo mechanizmas. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad ši istorija parodo labai paprastą Lietuvos teisėkūros problemą: neretai pirmiausia sukuriame taisyklę, o tik tada pradedame galvoti, kaip ją įgyvendinti.
