Panevėžyje eilėje socialinio būsto šiuo metu laukia apie 300 asmenų ir šeimų. Tai žmonės, kuriems parama stogu virš galvos yra išgyvenimo klausimas. Teisės aktai aiškiai apibrėžia paramos gavimo kriterijus susijusius su pajamomis ir nekilnojamo turto neturėjimu. Sistema sumanyta kaip laikina pagalba: atsidūrei sunkioje padėtyje – gauni pagalbą; atsistojai ant kojų – užleidi vietą kitam, kuriam paramos reikia labiau.
Tačiau Panevėžio miesto valdžios praktikoje šis solidarumo principas vis dažniau apeinamas, pasitelkiant teisinę procedūrą – socialinio būsto perkvalifikavimą į savivaldybės būstą. Iš pirmo žvilgsnio terminai „socialinis būstas“ ir „savivaldybės būstas“ skamba panašiai, tačiau jų paskirtis skirtinga. Skirtingos ir pasekmės miestui. Pagrindinis skirtumas – savivaldybės būstą nuomininkas po tam tikro laiko įgyja teisę išsipirkti. Socialinio būsto išsipirkti negalima.
Pagal galiojančią tvarką, asmeniui pragyvenus būste 5 metus, atsiranda teisė jį privatizuoti. Svarbu, kad privatizavimo metu asmuo būstą nuomotų savivaldybės būsto sąlygomis. Čia ir atsiveria patogi schema: gyvenimo laikotarpiai socialinio ir savivaldybės būsto statusu yra tiesiog susumuojami. Kai tik gyventojo pajamos viršija leistiną ribą socialiniam būstui, savivaldybė negrąžina šio turto į bendrą fondą laukiantiesiems, o perrašo sutartį į savivaldybės būsto nuomą. Vos suėjus bendram 5 metų terminui, gali būti pateikiamas prašymas ir turtas parduodamas. Miestas būsto netenka visam laikui, o eilė laukiančiųjų socialinio būsto nemažėja.
