Kai žmogus neatsako į klausimą, dažnai klausiame dar kartą. Kai nesulaukiame reakcijos, kalbame daugiau, aiškiname išsamiau, stengiamės išgauti atsakymą. Tačiau kartais būtent šios pastangos trukdo susikalbėti: kitam žmogui gali reikėti daugiau laiko informacijai apdoroti, kitokio bendravimo tempo ar mažesnio intensyvumo. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pranešime žiniasklaidai rašoma, kad autistiškų žmonių patirtis kviečia kitaip pažvelgti ne tik į bendravimą su autistiškais vaikais, bet ir į santykius apskritai: mažiau skubėti vertinant kito reakciją, daugiau stebėti jo siunčiamus signalus ir suprasti, kad ryšys kuriamas ne vien žodžiais.
Bendraujame ne tik žodžiais
„Dažnai mes, suaugusieji, bandome ryšį kurti per kalbą, klausimus, instrukcijas ar net reikalavimus pažvelgti į akis. Tačiau bendravimas prasideda gerokai anksčiau nei atsiranda pirmieji žodžiai“, – sako Paulina Kuraitienė, VšĮ „Augu kartu“ vadovė.
Pasak jos, dar nekalbantis kūdikis jau komunikuoja. Visų pirma, kūdikis tai daro savo veiksmais ir išraiškomis. Bet dar svarbiau – jis komunikuoja ne tik tuo, ką daro, bet ir kaip tai daro: juda, laukia, artėja, traukiasi, kartoja judesius. Suaugusiajam pastebint ir atliepiant šiuos signalus, pamažu formuojasi bendras bendravimo ritmas. Jį kuria balsas, žvilgsnis, judesys, prisilietimas, tempas ir pauzės.
