Kai vaikui įtariamas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, šeima dažnai patenka į laukimo ir nežinios etapą: atsakymų dar nėra, o nerimo jau daug. Šiame procese svarbu nepamiršti ir tėčių, kurie neretai lieka tarsi antrame plane: mažiau kalba apie savo išgyvenimus, dažniau imasi praktinių reikalų arba bando „laikytis“. Ankstyvoji pagalba reikalinga visai šeimai – ji padeda geriau suprasti vaiko elgesį ir poreikius, susigaudyti pirmuosiuose žingsniuose, o tėčio dalyvavimas šiame etape gali padėti šeimai išgirsti daugiau, ramiau priimti informaciją ir kartu ieškoti sprendimų, rašoma Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pranešime žiniasklaidai.
Optimizmas ir viltis autizmo kelionėje
Egidijaus sūnui dabar treji su puse. Šeima laukia diagnozės patvirtinimo Vaiko raidos centre. Pirmuosius ženklus jie pradėjo pastebėti, kai vaikui buvo maždaug metai: pasikartojančius judesius, stipresnes emocines reakcijas, elgesį, kuris kėlė klausimų ne tik tėvams, bet ir artimiesiems.
„Pradžia tikrai buvo nemaloni. Mintyse turėjau tą jausmą: „Ne, taip negali būti, ne mano vaikui.“ Buvo ir nerimo, ir ašarų. Norisi, kad vaikas būtų kuo sveikesnis. Sunkiausia buvo pripažinti, kad jis gali būti autistiškas. Bet jis yra mūsų mylimas vaikas toks, koks yra“, – pasakoja Egidijus.
