Sayakos Muratos knygų vertimų labai laukiu – nuo pirmojo lietuvių kalba išleisto romano „Kombinio moteris“ (2019) ir apsakymų rinkinio „Gyvybės ceremonija“ (2023). Naujausiame Indrės Baroninos į lietuvių kabą išverstame romane „Išnykstantis pasaulis“ pratęsiamos ir papildomos ankstesnės knygos autorę dominusios temos.
Man labiausiai imponuoja perkeisto pasaulio vaizdavimas, visuomenės nuomonių kvestionavimas, savita estetika, prieštaringumas, o kartu naujojo normalumo ar greičiau naujųjų normalumų steigimas, stebėtinas veikėjų gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių.
Skaityti Sayakos Muratos knygas ne visada yra lengva ir patogu, tačiau užvertusi paskutinius jų puslapius, visada dar ilgai galvoju apie prieštaras, kartu ir apie artimumą mūsų gyvenamajam pasauliui.
Viena vertus, romanas pasakoja savotišką perkeistą japonišką Bildungsroman (auklėjamasis romanas – LRT) istoriją. Amanė auga ir formuojasi ateities Japonijoje, šalyje, kurioje įvyko daug esminių socialinių pokyčių. Didžiausi iš jų susiję su kūniškumu ir reprodukcija: sutuoktinių seksas laikomas kraujomaiša, šeima yra vien platoniškais ryšiais grįsta institucija, o vaikai gimsta taikant dirbtinį apvaisinimą.
Romano protagonistės mama – praėjusių laikų reliktas, Amanę pagimdžiusi pati, po lytinių santykių su buvusiu vyru. Romano herojės motina kuria savo dukrai ištisą buvusio laiko adoraciją, kaip rašoma knygoje, užkeikia poreikį įsimylėti ir mylėti.
