Žodis „graužikas“ mums dažniausiai asocijuojasi su pelėmis ar žiurkėmis. Visgi didžiausias Europos graužikas yra upinis bebras. Lietuva yra šio vandens žinduolio paplitimo arealo centre, tad, panašiai kaip ir baltųjų gandrų atveju, tai rodo, kad bebrams čia istoriškai buvo vienos geriausių sąlygų gyventi.
Nors bebrams labai patinka mūsų kraštas, visgi lietuvių meilė šiam gyvūnui keitėsi. Antai dar viduramžiais bebras buvo vienas vertingiausių kailinių žvėrelių ir mėsos šaltinių Lietuvoje. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Lietuva tais laikais buvo didžiausia bebrų kailių tiekėja Europoje.
Visgi bebrai tais laikais irgi nebuvo medžiojami be atvangos. Štai 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute buvo nustatytos griežtos bebrų medžioklės taisyklės, o pašaliniams asmenims ir paprastiems valstiečiams buvo net draudžiama artintis prie bebraviečių ar jas neigiamai veikti. Dėl šių griežtų taisyklių bebrai Lietuvoje išliko ilgiau nei kitose Europos šalyse, tačiau iki 20 a. pradžios jie dabartinėse mūsų šalies teritorijos ribose išnyko.
Tik praėjusio amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, buvo imtasi rūpintis ir griežtai saugoti šiuos stambius graužikus. Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva bebrai buvo atvežti į Lietuvą iš Baltarusijos ir Rusijos bei paleisti Žuvinte ir kitose šalies vietose. Šios pastangos ir natūralus rūšies plitimas iš Rytų leido bebrų populiacijai Lietuvoje visiškai atsikurti iki šio amžiaus pradžios.
