Per paskutinius kelis dešimtmečius psichoterapija Lietuvoje tapo gerokai masiškesniu reiškiniu nei anksčiau. Pavyzdžiui, „Jaunimo linijos“ užsakytos ir „Spinter“ atliktos jaunimo apklausos duomenimis, 2024 metais pas psichikos sveikatos specialistus lankėsi 17 procentų apklaustų 16–30 metų žmonių, o 2017 ir 2015 metais tokių buvo maždaug pusantro karto mažiau.
|00:00
Didėjant poreikiui, daugėja ir pačių psichoterapeutų. Lietuvoje rengiami psichodinaminės terapijos (įskaitant psichoanalizės, Jungo analitinės, Adlerio individualiosios terapijos), egzistencinės terapijos, geštalto terapijos, kognityvinės elgesio terapijos (įskaitant įsisąmoninimu grįstos terapijos) ir kitų krypčių specialistai.
Nežinau, kaip šie pavadinimai skamba psichologijos ar psichoterapijos nestudijavusiam žmogui. Greičiausiai nelabai aiškiai ir gal net šiek tiek egzotiškai. Taip pat gali kilti klausimas, kodėl nėra vienos psichoterapijos. Kodėl tiek daug krypčių?
Vienos psichoterapijos nėra, nes kiekviena iš šių krypčių paremta šiek tiek skirtingu žmogaus supratimu ir atitinkamai skirtingais psichoterapinio poveikio būdais. Psichoterapijos teorija yra kaip žemėlapis, kuris padeda specialistui naviguoti po įvairias žmogaus psichikos teritorijas. Skirtingi žemėlapiai tinkami skirtingiems tikslams, be to, kiekvienas turime savo preferencijas, kuris žemėlapis mums patogiausias. Galima sakyti, kad žmogaus psichika tokia sudėtinga, jog nėra vieno žemėlapio, galinčio specialistui padėti susiorientuoti tarp visų žmonių patiriamų psichologinių sunkumų.
