Raminamieji ir migdomieji vaistai dažnai atrodo kaip greitas sprendimas, kai kelias naktis nepavyksta užmigti ar užklumpa stiprus nerimas. Tačiau būtent greitas jų poveikis gali tapti rizika – žmogus nepastebi, kada gydytojo paskirtas vaistas virsta psichologine atrama, be kurios nebeįsivaizduoja ramybės ar miego, rašoma „Gintarinės vaistinės“ pranešime žiniasklaidai.
Pasak vaistininkės Sigitos Korbutaitės, dalis pacientų raminamuosius ar migdomuosius vaistus vis dar vertina per atsainiai, ypač jei jie kadaise buvo paskirti gydytojo.
„Pastebime, kad žmonės šiuos vaistus kartais laiko nekalta pagalba. Dalis pacientų galvoja, jog jei vaistas paskirtas gydytojo, vadinasi, jis savaime saugus, ir nebesvarsto, kiek laiko jį galima vartoti. Ypač vyresni pacientai, kuriems migdomieji pirmą kartą buvo paskirti prieš 10 ar daugiau metų, neretai jau nebegali užmigti be jų. Organizmas pripranta prie poveikio, atsiranda tolerancija, o nutraukti vaistą tampa vis sudėtingiau“, – sako vaistininkė.
Kada vaistas yra pagalba, o kada – problemos maskavimas?
Gydytoja psichiatrė Laura Andriuškevičienė pabrėžia, kad raminamieji vaistai nėra savaime blogi. Tam tikrose situacijose jie gali būti reikalingi, tačiau tai turi būti gydymo plano dalis, o ne ilgalaikis būdas užtildyti nerimą ar nemigą.
