Penkiolika metų sėkmingai finansininkės karjerą kūrusi Aistė Švetkauskė nusprendė, kad šis kelias visgi ne jai. Palikusi puikiai apmokamą darbą, nėrė į maisto gaminimo pasaulį, kuriame susidūrė su nežinomybe ir neplanuotais sunkumais. Šefė pasakoja apie ilgą kelią iki savo tikslo ir kartais ne tokią malonią šefo darbo kasdienybę.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Kodėl anuomet pasukote į ekonomiką ir bankininkystę? – Tada viskas atrodė kitaip, tuo metu ekonomika, teisė buvo laikomos prestižinėmis profesijomis. Negalėjau pasimatuoti, kur galėčiau geriausiai save realizuoti, tik girdėdavau gražias frazes apie karjerą, studijas. Atrodė, kad ten, kur pinigai, kur kažkas nauja – bus gerai. Gyvenimas taip sudėliojo, kad, įstojus į ekonomiką, man nereikėjo laikyti egzaminų, tik rašyti baigiamąjį darbą. Tuo metu man pasiūlė atlikti praktiką banke. Banke įvyko vidiniai konkursai, sudalyvavau, laimėjau, ten ir pasilikau. Vėliau pradėjau augti ir kilti karjeros laiptais. – Kaip atrodė jūsų, bankininkės, diena? – Man viskas atrodė labai baisu, nepažįstama, nes reikėjo puikios anglų kalbos, papildomų žinių, turėjau greitai mokytis, susiorientuoti – nebuvo lengva. Su stresu mano organizmas greitai susitvarkė, aš labai norėjau būti organizacijos dalimi, man patiko organizacijos vertybės, kultūra. Pradėjau nuo asistentės, vėliau tapau vadybininke (...). Po 10 metų supratau, kad man dar reikia vieno iššūkio. Perėjau į kitą banką ir pradėjau viską iš naujo. Abi patirtys mane suformavo, tačiau ir to buvo negana.
