|00:00
Vienas žymiausių Lietuvos virtuvės šefų Liutauras Čeprackas puikiai pažįsta restoranų verslo užkulisius. Jis pasakoja apie šiandienos gastronomijos rinką, per pastaruosius metus atsikratytus 17 kilogramų ir požiūrį į mitybą.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar tikrai galima žmogui išgyventi be daržovių, kepinių ir saldumynų? – Galima ir mes tai darome sėkmingai, kartais pasukčiaujame, bet tik būdami užsienyje. Aš tikrai nesu fanatikas, mano vaikai kartais sako mums: „Jums juk negalima.“ Ne, mums galima, ten, kur prasideda fanatizmas, baigiasi visi argumentai. – Ką pasakytum italams, kurie nukrenta pamatę ananasą ant picos? – Tiesą sakant, graikas, kuris sugalvojo šį receptą, mano giliu įsitikinimu, sukūrė puikų patiekalą – tai yra labai skani pica. Aš vaikystėje labai mėgau valgyti sausainius su sviestu ir rūkyta dešra.
– Kodėl tau nepatinka, kai žmonės sako – skanu arba neskanu? – Yra vienas baisus žodis restorane, tai yra – „įdomu“. Kai žmonės sako, kad kažko skonis yra įdomus, tai reiškia, kad jie to paties antrą kartą nevalgytų. Esu uždraudęs padavėjams klausti, ar žmonės skaniai pavalgė. Kai kurie dėl to piktinasi, tačiau man atrodo, kad tokiu būdu mes priverčiame žmones meluoti – jei žmonėms iš tiesų skanu, jie patys pasisako. – Ar tiesa, kad mėsavalgystė tau padėjo atsikratyti nepageidaujamo svorio? – Taip, dabar jau atsikračiau 17 kg. Aš svorį metu lėtai, bet užtikrintai. Niekada neturėjau tikslo pereiti į griežtą mėsavalgystę, turiu tokią bėdą, kad niekaip negaliu atsikratyti fermentuotų vynuogių sulčių, o jos yra tikrai nerekomenduojamos. – Kaip manai, ar maisto versle išgyventi yra įmanoma? – Pasižiūrėkime, kaip verslas gyvena šiandien. Jei mes suskaičiuotume sėkmingas vietas, tai, matyt, Vilniuje suskaičiuotume tik vietas ant dviejų rankų pirštų, o visos kitos vietos – tik išgyvena. Visi kiti, hipsteriški formatai, pagyvuoja kelerius metus ir tiek – didesnė dalis tik atsidaro ir užsidaro.
