Šiuolaikinė valstybė nuolat ieško būdų, kaip užtikrinti kuo didesnę žmogaus teisių apsaugą, sprendimų skaidrumą ir institucijų atskaitomybę. Tačiau kartu vis dažniau susiduriame su paradoksu: siekdami apsaugoti žmogų nuo galimo neteisingumo, kuriame tokį procedūrų ir kontrolės mechanizmų tinklą, kuris pats tampa kliūtimi veiksmingam teisingumui. Teisė tampa vis sudėtingesnė, o žmogui vis sunkiau joje orientuotis.
Pastaraisiais metais viešajame administravime ryškėja procedūrų labai detalaus, netgi smulkmeniško teisinio reglamentavimo tendencija. Administracinės procedūros savo išorine forma vis labiau artėja prie teisminio proceso modelio: asmeniui suteikiama teisė dalyvauti, teikti paaiškinimus, susipažinti su medžiaga, ginčyti tarpinius veiksmus. Visa tai grindžiama teisėtu siekiu užtikrinti žmogaus teises ir apsaugoti asmenį nuo galimo administracinio savavališkumo. Tačiau kartu kyla klausimas – ar procedūrų gausa visuomet priartina prie teisingumo?
Pati procedūra nėra vertybė savaime. Ji yra priemonė pasiekti teisėtą, pagrįstą ir žmogaus orumą gerbiantį rezultatą. Kai procedūra tampa savitikslė, rizikuojama prarasti esminį teisės tikslą – veiksmingai spręsti žmogaus problemas ir užtikrinti realų, o ne deklaratyvų teisingumą.
