Gyvename pasaulyje, kuriame technologijos neatsiejamos nuo geopolitikos. Tie, kas pirmauja technologinių inovacijų srityje, formuos ateitį, ir mes turime užtikrinti, kad Europa šioje srityje būtų lyderė.
Europa tam tikrai turi pajėgumų. Žinau iš savo patirties. Mūsų įmonės yra pramonės skaitmenizacijos variklis ir įsitvirtina svarbiausiose pasaulinės technologijų tiekimo grandinės dalyse. Be to, mūsų geriausi tyrėjai ir DI novatoriai, padedami tankėjančio DI fabrikų tinklo, plečia inovacijų ribas.
Tačiau atskirų mūsų pastangų nebepakanka. Daugiau nei 80 proc. reikalingų skaitmeninių produktų, paslaugų ir infrastruktūros ES gauna iš svetur.
Tokia padėtis susiklostė ne per vieną dieną. Tai metai iš metų priimamų, atskirai vertinant – racionalių sprendimų rezultatas: pirkti buvo pigiau nei sukurti, perimti – greičiau nei vystyti, integruotis į pasaulines platformas – lengviau nei investuoti į savo alternatyvas. Vertinant kiekvieną sprendimą atskirai, tai buvo protinga. Vertinant visumą – dėl jų Europa tapo pernelyg priklausoma. Kai bazinės technologijos kuriamos kitur, plėtojamos kitur ir kontroliuojamos iš kitur, priklausomybė tampa jau nebe ekonominiu pasirinkimu, o strategine rizika. 2024 m. M. Draghi pranešime aiškiai pasakyta: skaitmeninės technologijos – vienas iš pagrindinių našumo atotrūkio tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų didėjimo veiksnių. Į skaičiavimus neįtraukus pagrindinių IRT sektorių, Europos našumas iš esmės yra toks pat kaip JAV. Taigi Europa neįveiks atotrūkio, jei nedidins skaitmeninių technologijų pajėgumų.
