Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė keli straipsniai, kuriuose keliamas klausimas dėl Rūdninkų poligono miškuose likusių prieš nacius kovojusių žydų, kurie, neturėdami kitos išeities, jungėsi prie sovietų partizanų, istorijos pėdsakų išsaugojimo. Istorikas Zigmas Vitkus sako, kad „Spiegel“ publikuotas tekstas atrodo tendencingas ir iškreipia realybę. Istorikas Nerijus Šepetys pabrėžia, kad jau vien teminio numerio pavadinimas „Mūsų karas prieš Rusiją“ atspindi totalitarinių režimų perspektyvą: „Dvejus metus Sovietų Sąjunga ir Vokietija kartu sovietų iniciatyva, bet vokiečiams žengiant į pirmąjį planą naikino tarp jų buvusias valstybes, atliko daugybę smurtinių veiksmų prieš tų okupuotų valstybių vietos gyventojus. Apiplėšimai, suvarymai į getus, deportacijos, įkalinimai. Visa tai vyko jiems bendradarbiaujant.“
Istorikų teigimu, atminties ženklų prieš nacius kovojusiems žydams, kurie, patyrę geto siaubą ir neturėdami kitos išeities, jungėsi prie čia veikusių sovietinių partizanų, galėtų atsirasti, tik svarbu suprasti, kad Rūdninkų girios istorija sudėtinga ir nėra vienpusiška, todėl būtina išgirsti skirtingas puses, o istoriją vertinti objektyviai.
„Tikrai galima ir būtina suprasti Švenčionių, Vilniaus ir Kauno geto žydų motyvus priešintis, trauktis į miškus, kur veikė sovietinių partizanų būriai. Kito kelio nebuvo, tik mirtis duobėje. Šių dviejų perspektyvų karo metais nebuvo įmanoma suderinti, bet šiandien galim matyti jas abi ir suprasti“, – pabrėžė Klaipėdos universiteto istorikas, prieš dvejus metus Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ paskelbtas tolerancijos žmogumi dr. Z. Vitkus. Anot jo, nors pasirodžiusiame tekste teigiama, kad Lietuvoje žydai partizanai laikomi priešais, taip nėra, priešais laikomi sovietiniai partizanai.
