85 metai nuo to sekmadienio ryto, kai Vokietija įsiveržia į Lietuvą ir pradeda naikinti žydus. Nacių okupantus sutinka palankiai nusiteikusi visuomenė. Ir naudinga smogiamoji jėga: lietuvių dalyvavimas Holokauste buvo pagalbinis pagal galimybes – bet ne skaičiumi, sako istorikas, Milersvilio universiteto Pensilvanijoje profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis: „Dėl to žydai jaučia didelę nuoskaudą, nes matė, kad prie duobės juos šaudė daugiausia lietuviai. Tai nebuvo saujelė tautos atplaišų ar iškrypėlių.“
Kaip vyko žydų persekiojimas ir Holokaustas Lietuvoje, dabar gerai mato Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ lankytojai. Jų antplūdį nuo atidarymo dienos praėjusį rugsėjį patirianti atminties institucija apie žydų bendruomenės gyvenimą ir sunaikinimą pasakoja per vieno miestelio, žydų kultūroje – štetlo, istoriją.
Holokaustas Lietuvos provincijoje buvo ypatingas tuo, kad dažnu atveju žydus naikino štetlo kaimynai ar apylinkėse gyvenę lietuviai.
Istorikas Saulius Sužiedėlis apžvelgia žydų naikinimo eigą pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais.
Jis įvertina Laikinosios vyriausybės veiklą, Krikštaponį, Noreiką, Škirpą, Reivytį, atvirus lietuvių nacistus, kurie vėliau gyveno išeivijoje, ir kodėl žudikų pavardės nepaviešintos iki šiol.
