|00:00
Menininkė Ingrida Mockutė-Pocienė sunkias traumines patirtis – prievartą, smurtą, moralinį nuosmukį – pavertė medžiaga kūrybai skleistis. Slopintą skausmą ji įgalino gijimo procesui, kartu skatindama visuomenę daugiau kalbėti ir atsiverti nepatogiomis temomis – ieškoti išeičių, neužsidaryti viduje.
Viso pokalbio su menininke Ingrida Mockute-Pociene klausykite čia:
|00:00
– Su kokiomis užduotimis jums teko susidurti vaikystėje? – Augau stipriai pažeistoje šeimoje – tiek mama, tiek tėtis turėjo didelių problemų su alkoholiu. Apleistumo jausmas mane lydėjo, kaip ir pirmoji trauma, kuri lėmė kitas, – seksualinę prievartą. Iš dalies taip nutiko, nes tėvai buvo nutolę. Mane 15-os metų paliko gyventi Tauragėje, o patys išsikraustė į sodybą, ten jie mane aplankydavo tik kartais. Mane laikė pažangia mergaite, aš gerai mokiausi, bet tuo metu kriminalinis pasaulis klestėjo net mažesniuose miestuose. Buvau gana naivi, nukentėjau gatvėje nuo vietinių paauglių, kurie mane nusiviliojo apgaulės būdu ir grupiškai išprievartavo. Tų žmonių aš nepažinojau. Tuo metu tėvai buvo išvykę į laidotuves, man patikėjo pašerti kiaules sode. Su drauge nuėjome į kiną, pražiopsojau autobusą, mes vaikščiojome po stotį, ieškojome, kas galėtų mane nuvežti iki to sodo. Turėjau didžiulį pareigos jausmą, žinojau, kad negaliu nenuvažiuoti.
